kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Literatūra

Literatūra > Romantizmas ir realizmas

Vištelis-Lietuvis


Andrius Vištelis-Lietuvis (1837–1912), tikr. Jonas Andrius Vištelis – vienas žymiausių
Aušros poetų, vertėjas, publicistas, liaudies dainų rinkėjas. Pasirašinėjo slapyvardžiais J. A. W. Lietuvis, JAVL, KJAWL. Asmeninis Vištelio gyvenimas susiklostė tragiškai: emigravęs į Pietų Ameriką, gyvenimą baigė beprotnamyje, iš kurio rašė laiškus į lietuviškąją spaudą.
Gimė 1837 m. lapkričio 25 d. Karališkių kaime. Dabar šio kaimo nebėra ir neaišku, kur tiksliai jis buvo. Linkstama manyti, kad kažkur netoli Zapyškio, Kauno rajone (ten vėliau Vištelis mokėsi). Dažnai poetui buvo taikoma ir sulenkinta pavardės forma Višteliauskas, bet Vincas Kuzmickas siūlo laikytis lietuviškosios Vištelio pavardės. Augo didelėje ir sunkiai besivertusioje šeimoje, todėl nuo vaikystės teko elgetauti. Vėliau žiemomis lankė Zapyškio mokyklą ir norėjo būti kunigu bei eiti mokslus, bet neturėdamas lėšų studijoms iš Zapyškio bažnyčios pavogė taurę; sugautas negalėjo išsiginti ir svajonė tapti dvasininku žlugo.
Mažai duomenų apie Vištelio jaunystę. Manoma, kad iki 1863 m. sukilimo jis dirbo daraktoriumi (namų mokytoju lietuviškos spaudos lotyniškaisiais rašmenimis draudimo laikotarpiu) kaimuose. Sukilime dalyvavo kaip „dalgininkas“ (ištiesintu dalgiu ginkluotas sukilėlis), vėliau buvo karininku. Sprendžiant pagal eilėraščių tematiką ir problematiką, kai kurie jo tekstai tikriausiai rašyti dar sukilimo metu arba užrašyti jau vėliau, o tarp bendražygių sklido iš lūpų į lūpas. Sukilimo metu buvo stipriai sužalotas, visą gyvenimą liko neįgalus (turėjo problemų dėl rankų). Po sužalojimo pabėgęs į Prūsiją, čia jis tikriausiai užrašinėjo liaudies dainas – jose gausu germanizmų. Vėliau keliavo per Drezdeną, pasiekė Paryžių, iš ten patraukė į Italiją, kur prisijungė prie revoliucionieriaus Džiuzepės Garibaldžio pulkų. Po sukilimo kurį laiką teko būti nelaisvėje (Galicijoje), po to likimo vėl buvo blaškomas po įvarius kraštus (Šveicarija, Prancūzija). 1870 m. Vištelis apsistojo Poznanės kunigaikštystėje, ėmė dirbti miškininku, vedė lenkę Adolfą ir apsigyveno Orlinece (jo vadintame Erelnyčia).
Vištelis mums svarbus tuo, kad buvo ne tik vienas pirmųjų
Aušros poetų, bet ir, anot kai kurių šaltinių, bene svarbiausias laikraščio leidimo iniciatorius. Nors pavadinimą leidiniui davė Jonas Basanavičius, vedamas minties įsteigti lietuvišką laikraštį, Vištelis dar 1880 m. keliavo po Mažąją Lietuvą ir susitikinėjo su krašto šviesuoliais. Po šios kelionės pradėjo korespondenciją su Basanavičiumi dėl laikraščio leidimo (stimulą lietuviško laikraščio idėjai, anot Vištelio, jam suteikęs pats Ignotas Kraševskis). Basanavičiaus, Vištelio bei kitų kultūros veikėjų laiškuose ir subrandinamos pagrindinės laikraščio idėjos, pobūdis. Aušros „tėvai“ Vištelis, Basanavičius ir Jurgis Mikša buvo ir laikraščio fundatoriai, skyrę savų lėšų jo leidybai. Aušroje paskelbti tik penki Vištelio autoriniai eilėraščiai, bet populiariausiu laikraščio poetu jį vadiname dėl tekstų kokybės ir žinomumo. Be to, poetas buvo nuosaikus aušrininkas, tiesiogiai poezijoje reiškęs laikraščio kultūros veikėjų „ideologiją“. Kai kuriems kūriniams sukurtos melodijos, pritaikyta muzika (vėliau – ir Juozo Naujalio).
Dominuojanti Vištelio poezijos tema – tėvynės meilė, tautiškumo, patriotiškumo budinimas. Sukilimo laikotarpio poezijoje – kova už Lietuvą, pasipriešinimas („Skaldykime ausis, žandus, / Sukim kojas, rankas, sprandus!“), išsilaisvinimas („Dangus žemei tavarščiuoja, / Valnastį mums pranašauja“). Lietuva Vištelio poezijoje visuomet romantizuojama: „Iš didžiausio nuliūdimo / Ir kančių daugybės / Dėl tėviškės sunykimo / Garbės ir didybės?“ („Regėjimas“). Autorius seka Simono Daukanto ir kitų romantikų tėvynės poetizavimo tradicija. Vištelio poezijai būdingas tautosakėjimas, eilėraščiuose gausu folklorinių siužetų, kartais jie primena liaudies dainą („Op! op! kas ten?... Nemunėli! / Ar tu mane šauki? / Ar tik tykų vandenėlį / Pliuškendamas, sau plauki?“; „Regėjimas“).
Temų, kurios nebūtų susijusios su lietuvių kalbos ir kultūros aukštinimu, istorinės praeities šlovinimu, eilėraščiuose mažai. Todėl Vištelio poezija nėra laikoma labai reikšminga lietuvių literatūros raidai, jis nebuvo literatūros reformatorius – po sukilimo susiformavusias pilietines nuotaikas ir panašią eilėraščių poetiką išlaikė visoje tolesnėje savo kūryboje. Poetas neišleido eilėraščių rinkinio, nors nuo eiliavimo pradžios rinko jam tekstus. Šis rankraštinis dainų rinkinys saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje, į jį surašytos 43 dainos, daugiausiai karinės – ir tradicinio folkloro, ir autorinės kūrybos tekstai. Ne visos dainos, kaip anksčiau manyta, turėtų būti priskirtos paties poeto plunksnai: rinkinyje esama neiššifruotų kitų asmenų inicialų, nors yra ir paties Vištelio inicialais pasirašytų eilėraščių, vėliau paskelbtų
Aušroje. Gali būti, kad Vištelio dainų sąsiuvinis – tai 1863 m. sukilėlių dainų almanachas, į kurį poetas sukilėlis surašė savo ir kovos bičiulių kartu dainuotas dainas. Viena tų dainų – „Maršas Lietuvos“ – skirtingais variantais buvo skelbiama XIX a. pab.–XX a. pr. spausdintuose populiarių dainų rinkiniuose. Šis Vištelio nurašytas tekstas pasižymi autoriui būdinga leksika, galbūt jo paties naujadarais (meškoriai, vagaičiai), jame išsakytas sukilimo laikotarpiui būdingas Abiejų Tautų Respublikos pilietinis patriotizmas (vėlesniuose spausdintuose dainos variantuose šių motyvų nebėra) kartu su naujomis ambicijomis suvienyti etnines lietuvių žemes.
Taip pat rastas (1996) ir antrosios Vištelio knygos
Panemunės Lietuvio Giesmės rankraštis, papildantis jo kūrybinį palikimą. Čia yra eilėraščių bei poema lenkų kalba (Jereniada), kur taip pat aukštinama lietuvių tauta: „O Lietuva! Motina brangi! / Esi gimdytoja mano“, ir pan. Nemažai Vištelio eilėraščių iki šių dienų dar nespausdinti – pasiekiami tik rankraščiuose.
Vištelis buvo ir vertėjas. Jis vertė Kraševskį (poemas
Vytauto mūšiai, Vitolio rauda), skolinosi iš jo idėjų tautiniam sąmoningumui budinti. Erelnyčioje išverstos Vitolio raudos leidimą finansavo savo lėšomis (1879). Šio vertimo įžangoje rašoma, kad tekstas skirtas parodyti lietuviams, kokių savo dvasios lobių jie nepastebi. Raginama domėtis lietuvių kalba, rinkti liaudies kūrybą. Vertimas ir įžanga įžiebė poeto ginčus su dvasininkija, nes liaudies išmintis, tautosaka čia prilyginama šventam žodžiui. Įdomi ir Vištelio hipotezė, kad rojuje buvo kalbėta lietuviškai. 1883 m. laiške Kraševskiui jis išdėstė panašią mintį: visos kalbos kilusios iš lietuvių kalbos. Tokia mintimi nemažai kas sekė, ją kartojo, ji įrašyta ir Vištelio poezijoje („Lietuviškoji kalba“): „Tu danguje karaliauji [...] / Skambėdama tarp šventųjų / Jau nuo amžių amžinųjų.“ Poeto eilėse lietuvių tautą bandoma budinti skirtingais keliais, bet bene svarbiausias čia – kalbos vaidmuo: „O brangi lietuviškoji, / Šventa kalba prigimtoji, / Už žemčiūgus tu brangesnė / Ir už viską meilingesnė“ („Lietuviškoji kalba“). Aušroje būta ir Vištelio publicistikos, taip pat susijusios su panašia problematika: jis svarstė lietuvių kilmės, kalbos genezės, tolimesnės tautos raidos klausimus.
Dėl Vištelio bendradarbiavimo uždraustoje lietuviškoje spaudoje Poznanės kunigaikštystės valdovai pasiūlė poetui palikti jų kraštą (bijodami revoliucinių idėjų turinčių žmonių). Jis nusprendė vykti į Pietų Ameriką ir 1886 m. su šeima iškeliavo į Braziliją. Po dviejų vaikų mirties svetimame krašte Vištelis persikėlė į Argentiną, Buenos Aires (gyvas liko vyriausiasis sūnus Vitolis). Iš pradžių Amerikoje poetas užsiėmė prekyba, vėliau – žemės ūkiu. Gyvendamas kitoje pasaulio dalyje, jis toliau susirašinėjo su lietuviais inteligentais, rašė straipsnius į spaudą (daugiausia – į
Varpą, vėliau – į JAV ėjusį laikraštį Vienybė lietuvninkų).
Buenos Airėse Vištelio gyvenimas susiklostė tragiškai: žmona ėmė jį apgaudinėti, o jis pats – įtarinėti, kad jinai norinti jį nužudyti (tam turėjo pagrindo – rado žmonos draugo laiškų, kuriuose pateiktas toks pasiūlymas). Tuomet prasidėjo konfliktai, Vištelis buvo patekęs į kalėjimą, galų gale apkaltintas persekiojimo manija ir uždarytas į beprotnamį. Pagal visus išlikusius duomenis labai tikėtina, kad Vištelis neturėjo rimtų psichikos sutrikimų, o jo patekimas į beprotnamį buvo žmonos sumanyta ar paremta klasta. Žmona su visu sukauptu turtu grįžo atgal į Poznanės kunigaikštystę ir paliko Vištelį vieną. Būdamas psichiatrijos įstaigoje, poetas ir toliau domėjosi kultūra, rašė apie lietuvių kalbą, kūrė naujadarus. Be to, rašė ir siuntė korespondenciją į
Vienybę lietuvninkų. Kelis kartus Vištelis sulaukė paramos iš lietuvių inteligentų, gavo spaudos, kuria labai džiaugėsi. Poetas, vertėjas ir nuosaikus lietuvių kalbos ir kultūros puoselėtojas bei gynėjas mirė 1912 m. rugpjūčio 2 d. Buenos Airėse.

Aistė Kučinskienė


Iš Andriaus Vištelio rankraštinių dainų rinkinio.Andrius Vištelis-Višteliauskas. Portretas.

Ar žinote, kad...